Jolanta – jauna, maždaug 35 metų moteris (vardas pakeistas). Kaip ir daugelis, Jolanta yra labai užsiėmusi, turi du vaikus, vienas eina į mokyklą, kitas į darželį, turi vyrą, kuris padeda.
Bet darbas, draugai, šeima atima tiek daug laiko, kad sau jo lieka labai mažai. Todėl, iš principo, vienintelis dalykas, kurį Jolanta skiria sau tai – treniruotės 4 kartus per savaitę. Trys kartai yra labai anksti ryte, o ketvirtas kartas šiek tiek vėliau, šeštadieniais. Taigi 3 ankstyvi laikai, klasikinis pirmadienis-trečiadienis-penktadienis. Treniruotės yra gana aktyvios, padedančios gerai pradėti dieną.
Nusiskundimai yra dėl svorio - po gimdymo ir vienos dietos, svoris tik augo ir dabar viršsvoris yra apie 15kg. Tikslaus ūgio ir svorio šį kartą nesakysiu. Su Jolanta yra susitarimas, kad tai bus labai anonimiška, kad niekas „neiššifruotų“.
Ir tai yra OK, aš nieko neverčiu afišuotis savo projektuose, kur dar privalomos nuotraukos – kai kam jos padeda, daugelį varo į neviltį ir galų gale būna naudingos tik reklamai.
Dar vienas didžiausių nusiskundimų – nors rytas prasideda „aktyviai“, vis tiek ryte keltis iš lovos yra labai sunku, o popiet jėgų būna nulis. Vakare tikrai nebėra jėgų gaminti ar užsiimti su vaikais. Todėl namuose yra televizorius ir kas nors, ką greitai pavalgyti.
Ir Jolanta nusprendė, kad su mano projekto pagalba bandys kažką išspręsti.
Sakykime taip, Jolantai buvo labai sunku įgyvendinti kažką, ką aš rekomenduodavau projekte dėl dviejų priežasčių – viena, kad nėra jėgų, energijos. Kita – kad nori visko iš karto ir idealiai. Jolanta nesitikėjo didelių rezultatų iš karto, bet norėjo viską padaryti „tobulai“ ir kuo daugiau. Dabar, beje, paskaitos projekte yra ne tik skaitomos, bet ir klausomos. Jolantai tai būtų labai pravertę.
Su „tobulai“ arba perfekcionizmu kovoti yra labai sunku, apie tai irgi yra projekte, todėl nuo to ir nepradėjau, tik visą laiką primindavau, kad tiesiog užtenka padaryti gerai ir to užtenka. Klasikinis 80/20 principas.
Tačiau kaip didžiausią problemą įžvelgiau tai, kad Jolanta bandė ką nors naujo įsprausti ir taip užimtoje dienoje. Ir tai ne visada pavykdavo, todėl pirmasis darbas buvo atrasti laisvo laiko.
O po pasakojimo apie Jolantą buvo aišku, kad ji pervargusi 24/7 ir tokiose situacijose sportui gyvenime nėra vietos. Taip, sportas yra reikalingas, jis yra gerai, bet ne visais atvejais. Jolantai tai buvo tik papildomas streso šaltinis.
Mes susitarėme dviem savaitėm atsisakyti sporto – kaip tik buvo pasibaigęs abonimentas. Vietoj sporto pavyko ilgiau pamiegoti – tiksliau 1,5-2 val. Ir įsivesti tvarkingesnius pusryčius, kurių iš karto nesinorėjo.
Tuo pačiu mes šiek tiek pakeitėme pietus, kuriuos valgė darbe. Ir jau po kelių dienų pasakė, kad vakarais yra daugiau energijos. Su tuo vakare jau galėjo galvoti apie normalesnį valgį, ne tik picą ar koldūnus.
Antras dalykas, susijęs su energija – vakare daugiau nebebuvo tokio alkio. Kodėl? Kadangi daugiau suvalgydavo per pusryčius ir pakeitėme pietus, nors ir toliau valgė toje pačioje kavinėje, bet šiek tiek pakeitėme porciją
O su laiku, kadangi nepersivalgydavo vakarais, pagerėjo apetitas ryte – logiška. Kartu su energija ir valgymu, po 2 savaičių pastebėjo, kad lengviau atsikelti rytais. Kaip ir smulkmenos, bet tai yra labai svarbūs dalykai gyvenimo kokybei ir apskritai tam, kad tęstum kažkokius pokyčius.
Jolanta neatnaujino treniruotes, bet toliau tęsė pradėta kursa. Vykdant projektą buvo numesti 3 kilogramai, tai nėra daug, tačiau didelė dalis projekto buvo skirta tam, kad stabilizuotų pamatus.
Tačiau svarbiausias dalykas kuris įvyko po to, jau be mano dalyvavimo – maždaug po 1,5 metų buvo numesti 12 kilogramų, o įdomiausia, kad jos vyras numetė apie 20 kilogramų, tiksliai nežino, nes vyras prieš tai nesisvėrė ir pokyčius pamatė tik po to, kai jie pasidarė pastebimi, tada pradėjo juos sekti.
Vyro pokyčius daugiausia lėmė vakarienė, nes norėdamas palaikyti žmoną, pradėjo pirkti normalesnį maistą, padėjo gaminti. Kiek žinau, įkvėptas Jolantos, pradėjo valgyti geresnius pusryčius ir taip pat pakeitė pietus, įkvėptas Jolantos.
Sportas kol kas negrįžo, nes įtemptas grafikas niekur nedingo, tačiau pagal rekomendaciją daugiau vaikščiojo pėsčiomis, o vakarais eidavo pasivaikščioti su visa šeima. Ėjimas yra neįvertinta sporto alternatyva. Ypač kai sportui nėra laiko. Žinoma, liko ir televizija. Visur su saiku!
O man, šiame pasakojime, labiausiai patinka tai, kad Jolanta vis dar perfekcionistė, bent jau pati taip sako, bet valgį prisižiūri tik apie 70 proc. Nes tiesiog labiau neįmanoma šioje gyvenimo situacijoje. Taigi su netobulu priėjimu, su nedideliais pakeitimais (man taip atrodo) pasiekė puikų rezultatą. Taip pat ir vyrui, bet vyrams mano projektuose dažniausiai viskas sekasi lengviau – tokia patirtis.
Ir rezultatas nėra tik svoris. Tai yra ir geras šalutinis poveikis – energija, darbingumas, nuotaika, miegas, lytinis potraukis – tai dar svarbiau.
Ką pasisemti iš Jolantos istorijos? Pirmiausiai, kad nereikia tobulai, reikia geriau.
Antra – iš pradžių svarbiausiai viską susidėti „į lentynas“, ir tik po to fokusuotis į svorį. Trečia – ir lėtai yra gerai, jei išliekantis, tiesa?
Jolantos atveju viskas vyko paprastai, ne kiekvienas atvejis yra toks. Tačiau negalima sakyti, kad ji nieko nedarė, ji buvo kantri, šį bei tą pakeitė, tačiau tam reikėjo laiko.