Kruasanai ir sotumas

Vakar užsukau į savo mėgstamiausią kepyklėlę, kurią patys savininkai vadina „patisserie“, kur visiems pyragėliams duoti prancūziški pavadinimai ir viskas kepama vietoje, už stiklinės sienos.

Ir čia kepami patys skaniausi kruasanai ir eklerai, kokius esu valgęs. Ir ne tik jie.

Bet aš nepaėmiau nė vieno, žmona – taip pat. Vaikai, aišku, norėjo, bet jų šis pasakojimas dar neapima.

Ši istorija nėra apie mūsų charakterį, valią ar gebėjimą priimti „teisingus“ sprendimus, kaip dažnai mėgsta pasakoti fitneso ir sveikos mitybos pasaulis.

Nes mes čia einame bent tris kartus per savaitę ir su malonumu valgome. Visa šeima. Bet šį kartą paprasčiausiai nesinorėjo – ir būtent tai yra pasakojimas apie sotumą. Apie tai, kas sveikos mitybos pasaulyje dažnai ignoruojama arba nesuprantama.

O ką mes tada ten veikėme, jei nesinorėjo?

Mūsų dukrai artėja gimtadienis, ir, žinoma, saldumynus užsisakome iš čia. Juk sakiau, kad tai geriausia kepyklėlė mieste, o be jau minėtų gardumynų čia dar yra tortų ir kitų skanėstų.

Kas nutiko?

Mes buvome pavalgę fantastiškus pusryčius, buvo sekmadienis, lėtas pasivaikščiojimas. Prieš tai užsukome į mėgstamiausią vietą, kur vaikams nupirkome ledų. Paprastai imam ir sau. Bet šį kartą net to nesinorėjo.

Nes buvome pavalgę fantastiškus pusryčius.

Iki soties. Ne persivalgę, bet sočiai ir normaliu kiekiu. Ir tai suteikia milžinišką laisvę. Kaip?

Kas yra sotumas?

Sotumas yra jausmas, kad esi pavalgęs ir šiuo metu tau gana. Jei kalbame apie subalansuotą ir sveiką mitybą, aš jį laikyčiau pačiu svarbiausiu rodikliu. Bet jis negali būti išmatuotas skaičiais, o tik pojūčiais.

Jei esi pavalgęs iki soties, mažiausiai 4–5 valandas nesinorės valgyti. Ir aš nekalbu apie persivalgymą, o apie reguliarų, normalų pavalgymą iki soties.

Kaip pasiekti sotumą?

Reikia galvoti apie keletą dalykų:

• Maisto kiekis. Jis suteikia pirmąjį sotumo pojūtį, nes sotumas yra ir fizinis – jį lengva pajusti skrandyje. Aš sakyčiau, kad didžiausia klaida, kurią dešimtmečiais populiarina „sveikos mitybos“ industrija, yra valgyti taip, kad dar liktų noras. Ne – tai tik padės vėliau persivalgyti.
• Kalorijos. Jų turi būti pakankamai. Nes jei kalorijų trūksta – kas bus? Norėsis užkandžiauti, jausi alkį.
• Skonis. Vienas sunkiausiai apčiuopiamų dalykų. Bet jei nuolat persivalgai arba vis nori kažko skanaus – reiškia, kad kasdien valgai nepakankamai skaniai. Logiška, tiesa?
• Reguliarumas. Jei visą dieną badausi, o vakare sočiai pavalgai, tai nenustebk, kad vis tiek norėsis užkąsti. Jei neturi pinigų ir šiandien uždirbai 10 eurų – tai dar nereiškia, kad viskas pasikeitė. Bet jei kasdien po 10 eurų – jau situacija kitokia.

Sunku? Taip. Bet dar sunkiau gyventi, kai tavo gyvenimą ir sprendimus valdo alkis.

Kas yra alkis?

Alkis, ko gero, yra stipriausias instinktas visoms gyvoms būtybėms. Jis gali privesti net prie kanibalizmo. Taip, ir žmonės taip elgiasi. Tad neverta jo nuvertinti.

Tu gali sakyti: „Na, nereikia taip dramatizuoti.“ Bet nereikia net ekstremalaus alkio, kad pajustum jo pražūtingą poveikį.

• Kovoji su emociniu valgymu? Pavadink tai tikruoju vardu – alkis.
• Manai, kad esi priklausomas nuo saldumynų? Alkis.
• Vakarais nesustoji užkandžiauti? Alkis.
• Nevaldomai valgai, kai aplink daug maisto? Na, atspėk kas… alkis.

O juk, rodos, valgai kasdien. Ar ne?

Jei dažnai praleidi valgymus, jei jie nesubalansuoti, jei kažko trūksta – alkis parodys savo negražiąją pusę.

O dažniausiai trūksta kelių dalykų: maisto kiekio, kalorijų, skonio, reguliarumo. Arba visko kartu.

Tu gali sakyti: „Bet kaip tada numesti svorio, jei valgau pakankamai?“ Apie tai bus atskiras straipsnis.

Bet dažniausiai alkį sukelia būtent svorio metimas arba nuolatinės mintys apie jį. Kiekvieną dieną ir visą gyvenimą galvojant apie tai, kaip sulieknėti.

Svorio metimas negali būti viso gyvenimo projektas. Tai turi būti trumpi etapai, tarp kurių valgai normaliai. Kitaip tai baigiasi kuo? Alkiu, persivalgymu ir grįžimu į tą patį tašką. Nes jei nėra sotumo – maisto kiekio + skonio + kalorijų + reguliarumo, tada yra alkis.

Tai kas nutiko su kruasanais?

Dabar turiu gerą etapą, kai valgau normaliai ir reguliariai. Prisimenu, kaip kartą plaukėme kruizu, kur buvo „all inclusive“ maitinimas – gali valgyti kada ir kiek nori.

Ir mes valgėme – žinoma, subalansuotai, bet su desertais kiekvieno valgymo metu. Ir atrodė, kad tikrai priaugsime svorio. Bet nustebome – svoris nepasikeitė. Nenoriu meluoti, kad net nukrito – ne, bet jis nepriaugo.

Nes po pirmų dienų jau ėmė atrodyti – gana. Gal pirmomis dienomis valgėme daugiau, bet paskui? Sotumas daro savo – natūraliai norisi valgyti mažiau.

Žinoma, valgėme subalansuotai, turėjome pakankamai baltymų, vaisių ir daržovių. Bet buvo ir desertų, sūrių, padažų.

Ir būna gyvenime periodų, kai nepavyksta valgyti taip reguliariai ir subalansuotai – tai supras visi mažų vaikų tėvai.

Tada tai pasimato – staiga parduotuvėje į krepšelį įkrenta daugiau traškučių, šokolado, daugiau užkandžių. Visą laiką norisi ką nors užkąsti, vakare kojos pačios neša prie šaldytuvo. Šventėse negali sustoti valgyti ir persivalgai.

Tai aš puikiai prisimenu iš savo „ypač sveiko“ periodo prieš 8–9 metus, kai daug sportavau ir laikiausi dietų. Persivalgymas buvo mano antras vardas.

Bet štai aš stoviu toje nuostabių skanumynų „patisserie“, kur niekas nėra uždrausta, viskas kvepia kava ir šviežiai kepta duona.

Ir man nieko nesinori.

Nes buvau pavalgęs iki soties, laimingas ir patenkintas. Ir žinojau, kad ateisiu kitą dieną ir suvalgysiu kažką fantastiško. Nes skanumynai turi būti kasdienybėje. Tai mano įsitikinimas, kurį taip pat mokau savo projektuose.

Iš pradžių tai keistas jausmas – kai nesinori be savikontrolės. Nes savikontrolė anksčiau ar vėliau išsenka. Bet jei esi sotus ir nejauti alkio, kontrolės tiesiog nereikia!